Bliuzas išsiskiria savo muzikine forma: dvylikataktį bliuzą sudaro 3 posmo eilutės (aab),
sinkopinis ritmas ir bliuzo dermė (blue mode), pažemintais 3 ir 7 laipsniais. Išsivystęs iš
ankstesnių religinių giesmių bliuzas dar labiau pasižymėjo improvizaciniu atlikimu,
instrumento ir vokalisto „pasikalbėjimais“.

Bliuzo improvizaciškumas turėjo lemiamos įtakos improvizacijų džiazo muzikoje
atsiradimui. Bliuzui būdinga ir specifinė dermė, kurioje ypač intonuojami III ir VII- tas
laipsniai bei sinkopinis ritmas ir ryškiai pabrėžiamos silpnosios takto dalys.

„Banjo“ yra vienas pagrindinių muzikos instrumentų, kurį bliuzo muzikantas naudojo nuo
pirmųjų dienų. 1900-aisiais buvo pradėti naudoti ir kiti instrumentai, tokie kaip gitara ir
pianinas, kad bliuzas būtų turtingesnis ir įdomesnis. Prie sąstato prisideda ir lūpinė
armonikėlė, saksofonas, trombonas, trimitas, vokalas.

Žymiausi bliuzo atlikėjai: Ray Charles, Jimi Hendrix, Eric Clapton, Handy William, B. B.
King, Robert Johnson, Muddy Waters, John Lee Hooker, Bessie Smith, Robert Cray ir kiti.

Bliuzų buvo įvairių – kaimo, miesto, vėliau atsirado rėksmingesnis ritmo bliuzas, jame
pirmą kartą buvo panaudotos elektrinės gitaros. Judresnis, tokios pat formos improvizacinis
bliuzas vadinamas „bugivugiu“ (boogie-woogie).

„Kontrabandinis likeris, šampanas ir vynas, praleisti milijonai, pamesti draugai… Niekas
nežino, kada žemyn krisi, visko neteksi..“. – apie nuslydimus ir praradimus dainuoja Bessie
Smith. Ją vadino „bliuzo imperatore“, gražaus tembro ir aiškios dikcijos dainininke,
propagavusia miesto bliuzą. Tačiau šis kūrinys atspindi ir tragišką jos gyvenimo baigtį –
alkoholis, depresijos, automobilio katastrofa, rankos amputavimas ir mirtis. „Nobody
Knows You When You’re Down And Out“ bliuzą, kurio autorius yra Jimmie Cox , vėliau
pamėgo dainuoti ir kiti atlikėjai.

Džiazas (angl. k. − jazz) – afroamerikiečių muzika, kurios pagrindas yra improvizacija. Susiformavo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Žodžio „džiazas“ kilmė neaiški, tačiau jį juodaodžiai naudojo kaip slengą ekspresyvioms emocijoms išreikšti.

Muzikinis džiazo (jazz) terminas pradėtas vartoti nuo 1913 m. Per šimtmetį džiazo istoriją kūrė daugelis muzikantų, kurių dėka formavosi jo istoriniai etapai (tradicinis džiazas, modernusis džiazas ir avangardinis džiazas) ir skirtingi stiliai.

Pirmuoju džiazo muzikantu, kuris 1895 m. subūrė savo kolektyvą, vadinamas kornetininkas Buddy Bolden. Šie metai laikomi džiazo gimimu. 1917 m. penki baltieji iš Naujojo Orleano (Original Dixieland Jazz Band) įrašė pirmąją džiazo plokštelę, daugėjo įrašų, muzikantų, kurienoriai grojo tokio stiliaus muziką.

Ne visi mokėjo groti ar dainuoti iš natų, todėl gerai ir kūrybiškai improvizuoti atlikėjui buvo pats svarbiausias tikslas. Todėl reikšmingiausia 1920–1930 m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir dainininkas Louis Armstrong, vadinamas pirmuoju džiazo genijumi ir pirmuoju solistu improvizatoriumi.

Džiazo muzikantai improvizuodami „išjungia“ dalį savo smegenų! Net jei nesate džiazo muzikantas, džiazo klausymasis stimuliuoja jūsų protą, nes smegenys imituoja pulsuojančius improvizacijos ritmus.

Džiazo pasirodymas kupinas slaptų rankų ir kūno signalų. Kadangi scenoje vyksta tiek daug dalykų, muzikantai bendrauja neverbališkai. Paprastai jie linktelėjimais apibūdina solo ar kūrinio pabaigą, nukreipdami pirštus į galvą (tai reiškia, kad laikas groti „galvą“ – pagrindinę temą).

Terminas „hipsteris“ buvo išvestas iš vieno iš džiazui būdingų terminų. Girdėjote apie terminą „džiazo katės“, kuris reiškia džiazo muzikantus. Ar žinojote, kad jie vienas kitą vadino „aligatoriais“ ? Tiesą sakant, tai tik vienas iš daugelio džiazui būdingų terminų. Šeštajame dešimtmetyje „hep“ buvo populiarus terminas, naudojamas apibūdinti šaunų ir žinantį žmogų: hepsterį / hep katę. Iš to kilo terminas „hipsteris“.